Gyvosios istorijos pamokos
Kovo 29 d. 8 a klasės mokiniai kartu lietuvių kalbos mokytoja lankėsi Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centre. Per literatūros pamokas perskaitę sukrečiančių XX a. vidurio literatūros kūrinių (B.Sruogos „Dievų mišką“, A.Frank „Dienoraštį“, I.Mero „Geltoną lopą“, „Lygiosios trunka akimirką“), parengę ir išklausę viešas kalbas apie minėtų autorių biografijas, asmenybes, kūrybą, nusprendėme apsilankyti minėto laikmečio istoriją pristatančiame muziejuje.
Mus pasitikusi gidė trumpai, išsamiai ir profesionaliai pristatė Tolerancijos centrą: muziejaus paskirtį, ekspozicijas, parodas. Toliau mūsų laukė ekspozicija ir edukacinė veikla „Išsigelbėjęs Lietuvos žydų vaikas pasakoja apie Šoa“. Ši ekspozicija skiriama per Holokaustą nužudytų vaikų atminimui. Tai Holokausto liudininkų prisiminimai, vaizdo įrašai, dokumentiniai, filmai, fotografijos. Su Holokausto istorija norima supažindinti ne vadovėliniais faktais, o šią baisią tragediją išgyvenusių žmonių pasakojimais, liudijimais, gyvenimo istorijomis. Autentiška medžiaga atskleidžia istoriją, vykusią Antrojo pasaulinio karo metais, artimųjų netektis, stebuklingus išsigelbėjimus, persekiojamų vaikų jausmus, įtampą ir baimes, lydėjusias juos ir jų gelbėtojus per visą karą.
Pati ekspozicija unikalaus dizaino. Viduryje patalpos suformuota vaiko figūrėlė. Mediniuose stenduose – vaikų istorijos ir pasakojimai, šviečiančiuose stenduose – gelbėtojų prisiminimai. Istorinis kontekstas pateikiamas ant betoninių sienų. Labiausiai sukrečianti ekspozicijos dalis – interaktyvus memorialas, skirtas per Holokaustą nužudytų Lietuvos žydų vaikų atminimui. Tai šviesos, vaizdo ir garso instaliacija. Kiekvienas paėmęs akmenuką ir padėjęs jį memoriale pagal seną žydų tradiciją pagerbia žuvusiuosius. Pasigirsta lopšinė, kurią sukūrė tuomet vienuolikmetis berniukas, Vilniaus geto kalinys. Iškylanti šviesos banga apšviečia betoninėse sienose išdėliotas per Holokaustą žuvusių Lietuvos žydų vaikų nuotraukas.
Apžiūrėję ekspoziciją susiskirstėme grupelėmis ir skaitėme išgelbėtų žydų vaikų istorijas. Susėdę ratu kalbamėjomės apie gelbėjusių žmonių kilnumą, atjautą, drąsą. Apie tai, ar išdrįstume šitaip pasielgti patys. Apie tai, kad ir šiais laikais labai dažnai atstumiamas, niekinamas kitaip gyvenantis, kitaip atrodantis, keisčiau besielgiantis, iš kitur atvykęs. Ir kiekvienas esame išbandomi kasdien – kiek mumyse pagarbos, supratimo, užuojautos kitam. Kiek drąsos turime pasipriešinti patyčioms, smurtui, neapykantai.
Literatūra ir istorija taip pat moko gyvenimo. Tolerancijos centras puiki vieta tai patirti.
padėkoti autoriui